Mintys šiame straipsnelyje bus ne apie tai, kai realūs tėvai susitinka su savo realiais vaikais psichoterapeuto kabinete ir mokosi, pavyzdžiui, aiškiau suprasti vienas kitų emocijas ar persibraižyti ribų linijas vaikui augant ir virstant vis labiau autonomišku asmeniu. Ne, mintys čia bus apie mūsų vidinio pasaulio žmones: mamą ir tėtį vaikystėje, mamą ir tėtį paauglystėje, save kaip vaiką, ir kaip paauglį, ir kaip suaugusį, o tada jau save patį kaip mamą ar tėtį, ir dar savo realų vaiką realiame pasaulyje čia ir dabar, atsirandantį mano vidiniame pasaulyje šalia mano vaikystės vaiko. Uf, tikra santykių mišrainė, ir kas svarbiausia – kartais iš anksto tiksliai nežinai, kuri iš šių vidinių figūrų iškils ir pradės kalbėti, o kartais garsiai rėkti. Gal šėlti džiaugsmu. O gal verkti, ir dar taip stipriai, kad kitų minčių nebelieka, tik senos skaudžios ašaros.

Kartais vaikui, tėvams ir psichoterapeutui reikia drąsos susitikti su vidiniais žmonėmis iš praeities. Senai ir giliai uždarytos emocijos gali užlieti kaip skandinantis cunamis, o tada svarbu žinoti už kokio saugaus inkaro įsitverti, kad išlikti ir neprarasti savęs. Jei psichoterapeuto kabinete mamą ar tėtį užlieja senosios patirtys iš jų vaikystės, mes turime būti šalia kaip saugus inkaras, kuris gali atpažinti kas vyksta, gali suprasti kokių pirmųjų pagalbos būdų imtis ir kokį kelią pasiūlyti toliau, kad senosios patirtys rastų savo vietą ir nebesiblaškytų tarp vidinio pasaulio ir išorinio pasaulio. Arba kad nebūtų permestos į vaiko vidinį pasaulį kaip svetima našta, kurią jau vaikas turės neštis ir ieškoti išeičių, ką su ja veikti.

O kai inkarai pavargsta, nuolat dirbdami inkarais – susitikime apie tai pasikalbėti.

Vaida

2026 – 09 – 15