Atsisėdusi rašyti pirmąjį straipsnelį specialistams į naujos Vaikų psichoterapijos studijos naują tinklalapį, pagalvojau kad noriu pradėti nuo paauglystės. Ir tuoj pat apniko abejonės – jau tiek apie ją prirašyta! Turbūt tik kūdikiai sulaukia daugiau dėmesio nei paaugliai. Gaila, visi amžiaus tarpsniai savaip įdomūs, žavūs ir sudėtingi, visi nusipelnė dėmesio. Kita vertus, paauglystė sukelia tiek prieštaringų ir sumišusių išgyvenimų, ir taip kinta reaguodama į pasaulio kismą, kad apie ją nenustosim rašyti ir kalbėti. Kad tik rastume laiko išgirsti ir paskaityti.

Šiandien trumpai stabtelėsiu prie idėjų banko specialistams, dirbantiems su paaugliais. Man atrodo, su kuo aš kaip vaikų ir paauglių psichoterapeutė negaliu prarasti ryšio – tai su savo pačios vidine paaugle (čia rašau moteriška gimine, nes aš esu moteris ir mano viduje gyvena paauglė; vyrai turi savo vidinį paauglį). Jei jau pažįstu savo vidinę paauglę, tada galiu toliau tyrinėti, koks jos ryšys su vidine suaugusia moterimi, vidine mama, vidiniu tėčiu, vidine mokytoja, vidiniu idealiu autoritetu… visas vidinių žmonių pasaulis! Ir jei mano vidiniame žmonių pasaulyje atsiranda sumaištis, man ne visada bus paprasta būti su paaugliais, kurie naujai dėliojasi savo senąjį vidinių vaikystės žmonių ir ryšių pasaulį, ir dar turi jame rasti vietos savo naujiems santykiams su bendraamžiais. Draugai yra būtina paauglystės pasaulio dalis, be draugų darosi labai sudėtinga judėti paauglystės keliais.

O kita tema, prie kurios vis grįžtu savo refleksijose ir vis randu sau naujų atradimų – su kuriuo suaugusiu paauglystėje man buvo lengva, paprasta, gera bendrauti? Ką tas suaugęs darė, kad man norėjosi su juo bendrauti? Kartais mano senos geros paauglystės patirtys padeda rasti atsakymų sudėtingoje dabartyje. O kartais einu atsiversti vadovėlį ar pasikalbu su supervizore, dairydamasi idėjų, kaip kiti psichoterapeutai keliavo ieškodami kelių iš paauglystės aklaviečių. Nesustokime tyrinėti, paauglystė yra pilna dar nepamatytų staigmenų.

Vaida

2026-02-25